Don Draper talks about nostalgia

September 28, 2011 § Leave a comment

Advertisements

Air Jordan VII

September 27, 2011 § Leave a comment

Na tai ką gi, jaučiuosi dabar tarsi prisėdęs ant šakos, kurią kartkartėmis ir pats pjaunu. Šį vakarą jau bėgsiu į aikštelę su ilgesį vaikystės sportui keliančiais Air Jordan 7 (VII) bateliais.

Nors tokio modelio sportinių batelių progos turėti negalėjau (pasirodė jie 1991 metais), bet gerokai vėliau man nupirkti Air Jordan 11 (XI) suteikė nemažiau džiaugsmo. Gal todėl ir šį kart likau lengvai pagautas Nike retro rinkodaros.

Kitas, kaip dizaineriui-fetišistui svarbus aspektas pasirenkant būtent šį modelį buvo tai, kad batelių autorius – garsusis Tinker Hatfield, kuris niekada nestokoja inspiracijų savo kūriniams, arba jas labai jau įtikinamai susikuria. Šie bateliai, kaip teigiama, buvo inspiruoti afropop muzikos plakato Tinker Hatfield užmatyto Portlende; jame vaizduojamas vyriškis, grojantis gitara, kurios forma primena Afrikos žemyną. Gal todėl Nike kompanija sukūrė tokią galybę spalvinių variacijų, kurios beveik visos atkartoja Afrikiečių folkloro menui būdingas formas ir spalvas.

Tačiau ne tik spalvų galybė kuria asortimentą. 9 numeriu pažymėti bateliai buvo skirti Barselonos olimpinėms žaidynėms, iš kurių auksą parsivežė ir M.Jordanas, o ir šiaip 1991-1992 metų sezono metu apdovanojimų netrūko, kas, gali būti dar viena priežastimi tokiam dažnam šio modelio retro reprodukavimui. Taip pat tai buvo pirmieji bateliai, kuriuose be išnykusios atviros oro pagalvės išnyko ir Nike logotipas ir taip prasidėjo naujo, suverenaus prekės ženklo era. Beje, svarbiais herojais šio objekto kultūriniame fone tapo Bugs Bunny ir net M. Jackson.

 

Lëkki, back to basics

September 18, 2011 § Leave a comment

Matydamas ne mainstream’inio jaunimo, dematerialėjančios ir brangstančios telefonijos kontekste, siekius vartoti praeityje populiarius ir labai paprastai valdomus mobiliuosius telefonus jau laukiau, kada pamatysiu oficialios rinkos bandymus tuos pomėgius išnaudoti. Štai prancūzai Lekki siūlo jums naujus senus Nokia ir Motorola modelius. Lekki teigia, kad tokia mados tendencija jie įvairiais būdais lyg ir bando puoselėti tvaraus vartojimo koncepciją.

Suprantama, kad retro fenomeno akceleracijai  nuolat turi įtakos toks rinkodaros elementas kaip suplanuotas produkto moralinis susidėvėjimas (angl. planned obsolescence). Nors termino moralinis senėjimas autorius nėra žinomas, bet Giles Slade savo knygoje  „Made to Break: Technology and Obsolescence in America“ teigia, kad bene pirmą kartą jį pavartojo Manhetano nekilnojamojo turto brokeris Bernard London 1932 metais savo publikacijoje pavadinimu „Ending the Depression through Planed Obsolescence”.[1]

Anglakalbės kultūros vartojamas terminas obsolescence taikliai vienu žodžiu nusako daikto, įrangos ar mašinos moralinį susidėvėjimą, o akceleracijos pobūdį iliustruoja įprastas, pavyzdžiui, mobiliojo telefono gyvavimo ciklas, kuris anksčiau būdavo skaičiuojamas nuo devynerių iki dvylikos mėnesių, nors Lekki kažkodėl teigia, kad aštuoniolika.


[1] Slade,G.,  Made to Break: Technology and Obsolescence in America, Cambridge, London: Harvard University Press, 2006

Midnight in Paris

September 16, 2011 § 1 Comment

Woody Allen filmas Midnight in Paris (Vidurnaktis Paryžiuje) šį vakarą mane suvalgė. Kažkaip po paskutinio kine stebėto jo darbo Vicky Cristina Barcelona, lyg ir abejojau, ar pavyks nuoširdžiai įsijausti į siužetą, bet pavyko. O šio vakaro filmas papirko, nes jo siužetinė linija man priminė tarsi kokią knygą, ir negana to, jis dar ir apie tai, kaip kažkas rašo knygą. Žodžiu, daug nespoilindamas pasakysiu, kam įdomus nostalgijos fenomenas arba pats Woody Allen, tikrai verta pažiūrėti šį darbą, nes čia jis labai lengva forma ir net su didaktikos doze bando jį dekonstruoti populiariuoju būdu.

animuotos kaimynų istorijos

September 14, 2011 § 2 Comments

Pagalvojau, ką čia daug ir be rašysi, kai vaizdai kalba patys už save. Žadėjau, kad dar pratęsiu tautinio identiteto paieškų temą. Gaila, gal tik, kad kol kas neturim tokios animuotos lietuviškos reprezentacinės istorijos rekonstrukcijos.

Latviai gerokai romesnės vizualinės išraiškos animacijoje lyg ir nesiekė pademonstruoti tokios didybės kaip kad Tomek Baginski kurtas Lenkijos reprezentacinis filmukas Expo 2010 parodai.

O baltarusiai, kaip galima spėti, neoficialioje ir jaunatviškai pakilios manieros animacijoje nusprendė ignoruoti laikus po Batkos atėjimo.

Ir pabaigai animuota nebeegzistuojančios valstybės istorija, kurios perpasakojimui kūrybinė laboratorija Fruktoza naudoja sovietų sąjungai ideologiškai nepažinius Lego personažus.

The Other Dream Team

September 9, 2011 § 1 Comment

Taigi, kaip ir žadėjau, iš karto sekantis įrašas apie krepšinio ir tautiškumo sąsajas. Ir čia emocionaliosios dokumentikos žanro filmo „Kita svajonių komanda“ trailer‘is. Nieko čia daug ir nepridursi, filmas pasakoja apie 1992 metais Barselonos olimpiadoje dalyvavusią Lietuvos krepšinio rinktinę ir yra sukurtas režisieriaus Mariaus Markevičiaus.

Atodangos. Krepšinio tautos beieškant.

September 9, 2011 § Leave a comment

Na ką, trumpam pritilau, bet dabar (truputį lauktas) įrašas krepšinio tema, kurią vėlesni įrašai dar kiek papildys, ir, tikiuosi nupieš nors ir eskizišką, bet įdomų tautinės istorijos ir nacionalinio identiteto formavimo vaizdą. Jau anksčiau esu minėjęs, kad nostalgija dažnai vartojama kaip vienas iš įrankių politinėms nacionalinių idėjų formoms kurti. Šis visiems pažįstamo kūrybinio kolektyvo darbas „Atodangos“, nors ir nėra grynai politiškas, tačiau kupinas žavios pseudoistorijos. Šiuo quasi-dokumentikos žanro darbu kūrėjai totaliame užnugaryje akimirksniu palieka ir Aivarą Citroną-Lileiką su jo Sarmatijos rekonstrukcijomis, nekalbant jau apie poną K. Pūką (ištvermingiems ir kantriems žiūrovams primygtinai siūlau pažiūrėti ir jo laidų per Pūko TV).

Serialas „Atodangos“stebina mūsų televizijai nebūdinga kokybe ir prikalbintu kiekiu įvairių sričių mokslininkų (kriptologai, antropologai, istorikai, etnologai, archeologai ir t.t.). Nors trailer‘yje vis buvo rodomi tik Jankauskas ir Bumblauskas, pastarąjį, kaip galima spėti, ekranui nėra sunku prisikviesti įvairioms avantiūroms. Ir labiausiai stebina, matyt, ne budistai, rašantys lotyniškai ar krepšininkai, kalbantys apie runomis dekoruotą kamuolinį akmenį, o kultūriniu skerspjūviu tampančios mokslininkų frazės, kurios įterpiamos taip rafinuotai, kad lieka beveik nepastebėtos. Pavyzdžiui Klimka sako: istorija mums yra reikalinga tiek, kiek ji yra aktuali šiandienai. Populiari opinija mėgsta tą pabodusią krepšinio ir religijos sąsają, o čia mes turime ultra mitologizavimo pavyzdį, kur krepšinis jau siejamas su pagonybe. Beje, pagalvojau, kad visai žaviai skambėtų komentatorių šnekta, inspiruota šios laidos, pvz: Kaukėnas padarė sekmį davį, o Mantas Kalnietis dėjo sveidą iš dangaus pusės…

 

 

Where Am I?

You are currently viewing the archives for September, 2011 at retroalgia.