Midnight in Paris

September 16, 2011 § 1 Comment

Woody Allen filmas Midnight in Paris (Vidurnaktis Paryžiuje) šį vakarą mane suvalgė. Kažkaip po paskutinio kine stebėto jo darbo Vicky Cristina Barcelona, lyg ir abejojau, ar pavyks nuoširdžiai įsijausti į siužetą, bet pavyko. O šio vakaro filmas papirko, nes jo siužetinė linija man priminė tarsi kokią knygą, ir negana to, jis dar ir apie tai, kaip kažkas rašo knygą. Žodžiu, daug nespoilindamas pasakysiu, kam įdomus nostalgijos fenomenas arba pats Woody Allen, tikrai verta pažiūrėti šį darbą, nes čia jis labai lengva forma ir net su didaktikos doze bando jį dekonstruoti populiariuoju būdu.

animuotos kaimynų istorijos

September 14, 2011 § 2 Comments

Pagalvojau, ką čia daug ir be rašysi, kai vaizdai kalba patys už save. Žadėjau, kad dar pratęsiu tautinio identiteto paieškų temą. Gaila, gal tik, kad kol kas neturim tokios animuotos lietuviškos reprezentacinės istorijos rekonstrukcijos.

Latviai gerokai romesnės vizualinės išraiškos animacijoje lyg ir nesiekė pademonstruoti tokios didybės kaip kad Tomek Baginski kurtas Lenkijos reprezentacinis filmukas Expo 2010 parodai.

O baltarusiai, kaip galima spėti, neoficialioje ir jaunatviškai pakilios manieros animacijoje nusprendė ignoruoti laikus po Batkos atėjimo.

Ir pabaigai animuota nebeegzistuojančios valstybės istorija, kurios perpasakojimui kūrybinė laboratorija Fruktoza naudoja sovietų sąjungai ideologiškai nepažinius Lego personažus.

The Other Dream Team

September 9, 2011 § 1 Comment

Taigi, kaip ir žadėjau, iš karto sekantis įrašas apie krepšinio ir tautiškumo sąsajas. Ir čia emocionaliosios dokumentikos žanro filmo „Kita svajonių komanda“ trailer‘is. Nieko čia daug ir nepridursi, filmas pasakoja apie 1992 metais Barselonos olimpiadoje dalyvavusią Lietuvos krepšinio rinktinę ir yra sukurtas režisieriaus Mariaus Markevičiaus.

Atodangos. Krepšinio tautos beieškant.

September 9, 2011 § Leave a comment

Na ką, trumpam pritilau, bet dabar (truputį lauktas) įrašas krepšinio tema, kurią vėlesni įrašai dar kiek papildys, ir, tikiuosi nupieš nors ir eskizišką, bet įdomų tautinės istorijos ir nacionalinio identiteto formavimo vaizdą. Jau anksčiau esu minėjęs, kad nostalgija dažnai vartojama kaip vienas iš įrankių politinėms nacionalinių idėjų formoms kurti. Šis visiems pažįstamo kūrybinio kolektyvo darbas „Atodangos“, nors ir nėra grynai politiškas, tačiau kupinas žavios pseudoistorijos. Šiuo quasi-dokumentikos žanro darbu kūrėjai totaliame užnugaryje akimirksniu palieka ir Aivarą Citroną-Lileiką su jo Sarmatijos rekonstrukcijomis, nekalbant jau apie poną K. Pūką (ištvermingiems ir kantriems žiūrovams primygtinai siūlau pažiūrėti ir jo laidų per Pūko TV).

Serialas „Atodangos“stebina mūsų televizijai nebūdinga kokybe ir prikalbintu kiekiu įvairių sričių mokslininkų (kriptologai, antropologai, istorikai, etnologai, archeologai ir t.t.). Nors trailer‘yje vis buvo rodomi tik Jankauskas ir Bumblauskas, pastarąjį, kaip galima spėti, ekranui nėra sunku prisikviesti įvairioms avantiūroms. Ir labiausiai stebina, matyt, ne budistai, rašantys lotyniškai ar krepšininkai, kalbantys apie runomis dekoruotą kamuolinį akmenį, o kultūriniu skerspjūviu tampančios mokslininkų frazės, kurios įterpiamos taip rafinuotai, kad lieka beveik nepastebėtos. Pavyzdžiui Klimka sako: istorija mums yra reikalinga tiek, kiek ji yra aktuali šiandienai. Populiari opinija mėgsta tą pabodusią krepšinio ir religijos sąsają, o čia mes turime ultra mitologizavimo pavyzdį, kur krepšinis jau siejamas su pagonybe. Beje, pagalvojau, kad visai žaviai skambėtų komentatorių šnekta, inspiruota šios laidos, pvz: Kaukėnas padarė sekmį davį, o Mantas Kalnietis dėjo sveidą iš dangaus pusės…

 

 

Laimingasis bilietas

August 30, 2011 § 3 Comments

Pagal seną (man negirdėtą) tarybinį prietarą, jeigu jūsų autobuso, troleibuso ar tramvajaus bilietėlio pirmų trijų skaičių suma yra lygi paskutinių trijų skaičių sumai, reiškias jus gali aplankyti sėkmė, bet norint jos sulaukti, jums reikia tą bilietėlį dar ir suvalgyti (beje, popieriaus valgymas sovietmečiu, kiek pamenu iš mokyklos, buvo tapęs kažkokiu reiškiniu). O šie nostalgijos mišinio sausainiai buvo sukurti, jau anksčiau minėtos, Artemijaus Lebedevo studijos, specialiai Rusijos transporto ministerijai.

Prienų ampelman’as

August 25, 2011 § Leave a comment

Įamžinau Prienų pėsčiųjų perėjos šviesoforą (simbolis identiškas Rytų Vokietijos ampelman‘ui).

Мука

August 23, 2011 § 4 Comments

Jei jau pradėjau post‘inti geruosius dizaino inspiruotos nostalgijos pavyzdžius, negaliu be šio. Čia, mano supratimu, vienas iš sėkmingiausiu postsovietinio bloko retro įpakavimų, kuris savo paprastumu net sugeba priminti nuostabiąsias Naoto Fukasawa sulčių pakuotes.

Visiems turbūt gerai pažįstama Rusijos grand dizaino studija Art Lebedev, sukūrusi vizualinį identitetą Grain Holding, kūrė nemažai ir grafinių įpakavimo apipavidalinimo variantų jų produkcijai (viena iš paieškų galite pasigrožėti čia).

Man visgi labiausiai įstrigo sovietinėje erdvėje išplitusių metalinių birių produktų dėžučių reinterpretacija (procesas čia). Ryazanochka miltų pakuotė gal gali veikti ir ne tik postsovietinės erdvės gyventojus (čia kaip pakuotė atrodo realybėje), nes, kaip žinia, Polka dots dekoruotų dėžučių buvo visur ir, matyt, kaip ir dauguma dalykų mus pasiekė iš už Atlanto, bet tas nesuvokiamas sugebėjimas išplisti tarybinėje erdvėje, kur nėra pasirinkimo, sukuria labai stiprias kolektyvinės atminties jungtis.

 

Where Am I?

You are currently browsing the nacionalizmas nostalgijos naratyvuose category at retroalgia.